Tik papasakosiu vieną istoriją, o moralizuosiu tikrai nedaug, tad, skaitykite drąsiai. Pabaiga gal kam ir nepatiks, todėl po to galite mane keikti, plūsti, vadinti kvailiu ar idiotu.

Žinote, kaip tam žydų anekdote:

 –  Abramai, aš jums ką pasakysiu!… Vakar, Moiša su Isaku jus taip keikė, taip keikė!….

 –  Dėl dievo meilės, kai manęs nėra, jie gali mane ir mušti!

Taigi, prieš gerą mėnesį kalbėjausi su draugu, Pokalbį prisiminiau, nes ką tik facebook’o grupėje Tikras riebus maistas  diskutavome apie saldumynus. Na, tipo, jei jau juos valgome, tai geriau atsirinkti mažiau kenkiančius ir pan.

Va, čia aš savo pokalbį su draugu ir prisiminiau. Jis pasakojo, kaip bandė nustoti vartoti alkoholį ir saldumynus. Mat, sveikatą norėjo pataisyti, svorio kiek numesti.

Gėrė jis tikrau nedaug  –  po taurelę  –  dvi per dieną ko nors stipresnio ar kokį butelaitį alaus, taurę vyno. Žodžiu, pagal mano supratimą jis buvo negeriantis, alkoholį naudojantis teisingai, pagal jo paskirtį  –  realiai sveikatai gerinti. Čia kažkas su manimi nesutiks (žinau tai), tad, ilgai neaiškinęs tik priminsiu Paracelco (Philippus Theophrastus Aureolus Bombastus von Hohenheim) tikslų pastebėjimą, kad vaistą nuo nuodo skiria tik dozė.

Ir dar mano draugas, pavadinkime jį Andriumi, labai mėgo saldumynus. Kiekvieną dieną, ypač su kavute, turėdavo sukirsti gabalėlį torto, suraityti plytelę šokolado (ypač mėgo pieniškąjį) ar vakarais pakabinti medaus  –  riešutų mišinio.

Smagu, kad jo makaulė sugeneravo jo prastos savijautos priežastį  –  angliavandenių perteklius, ypač tų, greitųjų.

Taigi, Andrius savo organizmo gelbėjimo operaciją nusprendė pradėti dviem etapais: iš pradžių atsisakyti alkoholio, o po to  –  greitųjų anglių (angliavandenių. Jei nepyksit, toliau anglimis ir vadinsiu  –  visi supranta, o ir žodis daug trumpesnis).

Porą dienų, kaip jis pasakojo, noras įkalti dar kankino, bet tuo atveju gelbėjo saldumynai: kiek daugiau šokolado sukerti, dingsta noras ir konjakui, ir vynui. Taigi, alkoholis buvo įveiktas gana greitai ir neskausmingai: jau po savaitės Andriui prapuolė noras atsigerti “ko nors tokio”.

Prasidėjo antrasis etapas  –  cukraus atsisakymas. Va, čia viskas buvo kiek sunkiau. Anot vyro, vakarais kankindavo toks noras “paskutinį kartą” suvalgyti plytą šokolado,  kad jis negalėdavo susilaikyti ir šį norą realizuodavo. Ir taip anglių atsisakymas nusitempė dar savaitei. Bet atėjo ta diena, kai ryžtas buvo stipresnis už anglis ir Andrius saldumynams uždėjo kryžių.

medus1

Nuotrauka: dreamatico

O, lengva pasakyti   –  “uždėjo kryžių”! Tai buvo žiauri savęs prievarta, nes anglių norėjosi taip, kad net sutrikdavo sveikata. Vieną vakarą  smarkiau suplakė širdis, pradėjo durti krūtinę, vyras paskambino man ir trumpai paaiškinęs situaciją paklausė mano patarimo, ką reiktų daryti, kaip gelbėtis. Pasiūliau išgerti taurelę konjako, ką jis ir padarė, o po to pasakojo, kad tai tikrai padėjo.

Na, nenoriu čia pasakoti apie save, koks aš buvau  geras ir protingas, tačiau esmė tame, kad saldumynų atsisakymas bent Andriui buvo išties skausmingas procesas, primenantis bandymą atsisakyti narkotikų. Tai reiškia, kad pripratimas prie anglių beveik tolygus pripratimui prie lengvesnių narkotikų. Ir tai sakau ne vien dėl Andriaus patirties  –  šitą esu pastebėjęs daugybę kartų. Dažniausia manęs patarimo klausę žmonės anglis ir vėl pradėdavo vartoti  –  neištverdavo.

Ir čia, aišku, atsiranda visiems suprantamas dalykas: bandymas atrasti “gerą” ar “nekenksmingą” anglių mišinėlį. Neišlaikę abstinencijos, savo sveikata bandantys rūpintis žmonės, pradeda “prisitaikymo”, ar, gal net pavadinčiau, “pateisinimų” akciją.

Jie intensyviai gilinasi į tam tikrų produktų, savyje prilaikančių daug anglių, sudėtį ir bando ieškoti tai, kas jiems suteiktų nors dvasinę ramybę. Dažniausia norima sau pačiam pateisinti savo nesupratimą, nenorą įsigilinti į situaciją iš esmės.

Taigi, ypač šiam dalykui tinkamas yra medus. Bet kuris “sveikuolis” mane užbers detalėmis apie “gerąsias” medaus savybes. Aiškins, kad jis natūralus, kad jame daug žiauriai kietų amino rūgščių, hormonų, visokių fermentų, mikroelementų ir kitokio gėrio. Jis bus teisus tik iš dalies. Ir ta jų teisumo dalis, lyginant su realybe, tai akmenėlis prieš Kilimandžarą.

Labai gerai “gerųjų medžiagų” kiekius iliustruoja Himalajų druska. Štai, šiokie tokie paskaičiavimai:

Kad iš druskos gautume pakankamai (dienos normą):

Geležies, mums reiktų suvalgyti 150 gramų druskos.

Magnio – 185 gramus.

Kalcio – 540 gramus

Kalio – 1,612 kg!

Visi suprantame, kad tokius kiekius druskos suvalgyti neįmanoma. Tačiau čia druska, o su medumi, tipo, reikalai kitokie…

Taigi, kažkiek info apie medų:

jame yra apie 19 % vandens,  fruktozės  –  apie 33 procentai, gliukozės  –  apie 40 procentų, sacharozės  –   –  1,5 procento,  5-10 % maltozės, kitų cukrų.

Taigi, jei gerai skaičiuojate, turėjote pastebėti, kad medus iš esmės susideda iš vandens (mažoji dalis) ir įvairių cukrų. Žinoma, žinoma, juose yra dar visokio gėrio, bet, kaip ir situacijoje su Himalajų druska, kad tas gėris būtų realiai veiksmingas, medų reiktų kabinti ne šaukšteliai, o samčiais. 

Beje, fruktozė ir gliukozė meduje atsiranda, kai paprasta SACHAROZĖ susimaišo su bičių, sakykime, seilėmis (ar tai pieno rūgštimi, kurią išskiria raumenys).

Paprastas baltasis cukrus  –  tai sacharozė. Sumaišykite jį, pavyzdžiui, su citrinos rūgštimi ir taip pat gausite kažką panašaus į medų.

Bet aš suprantu, kaip sunku yra atsisakyti “tiesų”, kurios mums buvo kalamos nuo pat vaikystės. O kalamos jos buvo ne be reikalo: medaus išgavimo industrija išvystyta tikrai neprastai. Vietoj to, kad bitininkas, medų pasiliktų sau ir saikingai vartotų (šaukštelis  –  du per dieną), jis mus apipila informacija apie medaus “gerumą ir naudą”, jokiu būdu neakcentuoja vartojimo kiekių ir bando medaus parduoti kuo daugiau. Ir šio proceso metu niekas nekalba apie saiką.  

Visi cukrūs organizmą veikia panašiai. Gliukozė įsisavinama greičiau, kiti cukrūs kiek lėčiau.

Bet koks,bet kurio cukraus perteklius virsta kūno riebalais, nepriklausomai, ar jis į organizmą pateko su paprastu cukrumi, medumi, vaisiais ar dar kokiu nors kitokiu pavidalu.

Nėra “sveiko cukraus”. Mes tik galime tai apibūdinti, kaip “mažiausiai kenkiantį” produktą ar panašiai. Medaus “pliusas” tik tame, kad jame yra dar visokių pašalinių medžiagų, mineralų, mikroelementų. Bet, kaip jau minėjau, kad pajusti tikrai teigiamą jų poveikį, medų turėtume kabinti samčiais, kas mus, savaime aišku, nužudytų anksčiau, nei pajustume, pavyzdžiui, “teigiamą meduje esančių antioksidantų” poveikį.

Medus, kaip ir kiti cukraus pilni produktai, realiai naudingi gali būti tik labai retais atvejais – kai žmogaus organizmas labai nualintas, serga, ir žmogui reikia greitos bei efektyvios energijos pliūpsnio. Bet ir tai – tik simptomų lengvinimas ir jokiu būdu ne gydymas iš esmės.

Mūrų stojantys už medaus ar kitokio saldumyno “sveikumą”, iš esmės nesiskiria nuo gerokai nuvargusio alkoholiko, kuris niekada neprisipažins, jog jis yra alkoholikas.

Trumpai pamoralizuosiu: mielieji, nebūtina daug žinoti, esmė  –  sugebėti mąstyti!

Saulius Veržikauskas  

Patiekalai ketogeninei mitybai
Skaitiniai
Paplepėjimai

http://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2016/01/medus1.jpghttp://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2016/01/medus1-150x150.jpgHarmonioSkaitiniaicukrus,medus - nieko gero,mitai apie medųTik papasakosiu vieną istoriją, o moralizuosiu tikrai nedaug, tad, skaitykite drąsiai. Pabaiga gal kam ir nepatiks, todėl po to galite mane keikti, plūsti, vadinti kvailiu ar idiotu. Žinote, kaip tam žydų anekdote:  -  Abramai, aš jums ką pasakysiu!... Vakar, Moiša su Isaku jus taip keikė, taip keikė!....  -  Dėl...