Kaip elgtis, kad tave supantiems žmonėms sudarytum išsilavinusio žmogaus, savo srities profesionalo ir sprendžiamos problemos žinovo įvaizdį? Kaip pateikti reikalo esmę ir problemų sprendimą taip, kad tavimi tikėtų, žavėtųsi ir sektų paskui?
Viskas labai paprastą: reikia viską suplakti į krūvą, gerai išmaišyti ir pasiūlyti savo „patį efektyviausia“ ir „paskutiniais moksliniais tyrimais“ pagrįstą sprendimo būdą. Ir nesvarbu, kad jis, tas sprendimas, yra netikslus, netgi visai neteisingas. O svarbu, kad jūs apie jį pasakosite pasitelkę „mokslinius“ terminus, „logiką ir matematiką“. Beje, jūsų ramus ir pasitikintis savimi tonas – tikrai ne paskutinėje vietoje.

Taigi, kaip jau žadėjau antraštėje, pakalbėsime apie kalorijų skaičiavimą.

Na, kam jos skaičiuojamos, ko gero, aišku visiems. Norint netekti viršsvorio ir gerai jaustis, pasitelkiama elementari matematika: jei tavo kūnas gaus mažiau energijos, nei tu jos išnaudosi, skirtumas bus „dengiamas“ iš kūne sukauptų riebalų, tai yra, mes liesėsime ir po kiek laiko tapsime sveikais piliečiais.

Viskas, kaip ir logiška, pats principas, iš esmės, neprieštarauja fizikos dėsniams ir sveikam protui. Tačiau viskas ne taip ir paprasta. Tai yra, būtų paprasta, jei mes būtume mechaninės mašinos, turinčios vienodus variklius ir naudojančios vienodą kurą. Įpylei litrą benzino – nuvažiavai 10 kilometrų. Įpylei 2 litrus – 20 kilometrų. Jei tuos 20 kilometrų važiuoji be kuro, iš tavo atsargų „nuskaičiuojami“ 2 litrai ir tu jau lengvesnis, kūdesnis, be savo kauptų 2 litrų atsargų.
Esmė tame, kad tam tikram darbo atlikimui mes galime gana tiksliai apskaičiuoti sunaudojamos energijos kiekį, tačiau mes niekada tiksliai nesuskaičiuosime, kiek energijos nešėjo, tai yra, maisto, mums reikia suvartoti, kad atliktume kokį nors darbą. Dalykas tame, kad mūsų visų medžiagų apykaitos yra gana skirtingos ir mes skirtingai įsisaviname maisto medžiagas ir su skirtingu efektyvumu gaminame energiją.

Sakykime, kad turime 100 gramų svorio maisto gabalėlį, kuris savyje „slepia“ 100 kalorijų energijos (visi skaičiai „iš lempos“, tačiau matematiškai niekas nuo to nesikeičia). Sakykime, kad mes, žmonės, visi vienodo svorio (o taip galima pamanyti, stebint nutricionistų sudarytas lenteles apie atliekamų veiksmų „kaloringumą“) ir pėsčiomis nueiti 100 metrų mums kaip tik pakanka to šimtagramio maisto gabalėlio. Kaip supratote, pats pirmas prieštaravimas jau yra: skirtingų svorių žmonėms nueiti mūsų pasirinktą 100 metrų atstumą reikia skirtingų energijos sąnaudų. Bet tiek to, kol kas į tai nekreipkime dėmesio.

Pagal ką mes nusprendėme, kad šis 100 gramų maisto gabalėlis savyje talpina 100 kalorijų energijos ir jo pakanka būtent 100 metrų distancijai? Tikriausia mes tą gabalėlį kažkada deginome ir matavome išsiskiriančią šilumą. Čia viskas tvarkoje. O šimto metrų distanciją mūsų prašymu ėjo jaunas, sveikas, sveikata trykštantis jaunuolis, sveriantis 70 kilogramų. Beje, jo organizmas pajėgus visus 100 gramų mūsų pasirinkto maisto paversti į energiją, tai yra, gauti mūsų jau apskaičiuotas 100 kalorijų.

Deja, realybė kiek kitokia. Senstant ar susirgus, lėtėja ir medžiagų apykaita ir energijos gamyba. Kad gautume mums taip reikalingas 100 kalorijų, kurių pagalba mes galime nueiti 100 metrų, mums reikia suvalgyti jau ne 100 gramų maisto, o 130. Taip, 130 gramų maisto gabalėlis savyje „slepia“ 130 kalorijų energijos, tačiau mūsų organizmas iš jo „išspaudžia“ tik 100… Nesunkiai galima suskaičiuoti, kad maistą panaudoti energijos gamybai mes tesugebame (šiuo atveju) tik 76 procentų efektyvumu. O štai kaimynas Julius – tik 50, o Aldutė – 80… Kur rasti energijos gamybos efektyvumo matavimo aparatą? Kas tiksliai pasakys, kokia mūsų organizmo būsena?

Taigi, jei mums rekomenduojama per dieną su maistu „gauti“ 2000 kalorijų (pasikartosiu, visi skaičiai „iš lempos“, bet esmės tai nekeičia), jaunuolis, aš ir Julius turėsime suvalgyti skirtingus maisto kiekius. Jaunuoliui užteks 2 kilogramų maisto, man gal 2,2 kg, Juliui gi jo prireiks net 4 kilogramų. Mes, atitinkamai, suvartosime 2000, 2200 ir 4000 kalorijų savyje „slepiančio“ maisto ir , nepaisant šių skirtumų, visi trys sugebėsime išskirti tą patį energijos kiekį – po 2000 kalorijų.
Štai tokia elementari matematika ir yra „kalorijų skaičiavimo“ šalininkų duobkasė.

Nuoširdžiai rekomenduoju: smagiai nusispjaukite į siūlymus „skaičiuoti kalorijas“. Tai tuščias, nereikalingas ir žalingas laiko leidimas. Kodėl sakau žalingas? Nes mums maistas reikalingas ne tik energijai gauti, bet ir organizmo ląstelių atsatymui, teisingos medžiagų apykaitos palaikymui. Mes vartojame angliavandenius, baltymus ir riebalus, kurie visi savyje turi potencialios energijos, tačiau jie visi mūsų organizme panaudojami skirtingai ir turi savo „pareigas“, kurių, vienas už kitą atlikti negali. O „kaloristai“ į maistą žiūri tik iš energetinių pozicijų, kas yra viena didžiausių klaidų mūsų mitybos susivokime.

Saulius Veržikauskas

Patiekalai ketogeninei mitybai
Skaitiniai
Paplepėjimai

Saulius VeržikauskasPaplepėjimaikalorijų skaičiavimas,metabolizmas,Programa "Gera sveikata"Kaip elgtis, kad tave supantiems žmonėms sudarytum išsilavinusio žmogaus, savo srities profesionalo ir sprendžiamos problemos žinovo įvaizdį? Kaip pateikti reikalo esmę ir problemų sprendimą taip, kad tavimi tikėtų, žavėtųsi ir sektų paskui? Viskas labai paprastą: reikia viską suplakti į krūvą, gerai išmaišyti ir pasiūlyti savo „patį efektyviausia“ ir „paskutiniais moksliniais...