Neseniai viename didžiausių Lietuvos portalų su pasimėgavimu skaičiau eilinės burtininkės, nors straipsnyje ji buvo pristatyta, kaip laaabai žinoma ir patyrusi žolių specialistė, pasakojimą, kaip tam tikromis žolelių trauktinėmis galima išsigydyti podagrą. Reikalas visai ne tame, kad skaitytojams buvo siūloma „vartoti žolę“: panašūs dalykai vyko visada, todėl ne keista, kad tai tęsiasi ir dabar.

Tik, mūsų protėvius – šamanus ir tikruosius žolelių žinovus, suprasti galiu, o štai dabartinių žolininkų peršamus gydymo būdus suvokti atsisako pats protas.
Nesunku įsivaizduoti, kaip sunkiai, lyginant su mumis, turėjo gyventi mūsų protėviai. Nors tas sunkumas – tik realus, neiškreiptas gyvenimas, kur nėra didelio prisirišimo prie turto, prie savo susikurtų fantazijų ir teisingas gyvenimo bei mirties suvokimas. Gyvendami, tačiau per daug nepergyvendami, dėl realiai sunkių gyvenimo sąlygų, mūsų protėviai mokėjo teisingai naudotis viskuo, kas juos supo – tuo pačiu ir žolelėmis. Nors, visai tikėtina, kad daugeliui žolelėmis gydomų ligų profilaktikai būtų užtekę gero, sotaus maisto, ramaus poilsio ir elementarių dezinfekcijos priemonių, higienos pagrindų suvokimo. Deja, šių dalykų arba trūkdavo, arba nebuvo išvis, todėl žmonės būdavo priversti kabintis ir už šiaudo, tai yra – gydytis tuo, ką dosniai dovanojo gamta.

Keista, kad mūsų, pakankamai civilizuotų (na, taip sakoma) žmonių sąmonėje išlikęs šamanizmas ir siauras požiūris į ligas. Tai, kaip jau ir minėjau, „žolininkų“ egzistavimas ir tais laikais, kai daugumos ligų kilmė yra pakankamai aiški, o jų gydymas neturi nieko bendro su džiovintais asiūkliais ar karčiaisiais pelynais.
Manantiems, kad „tuščiai“ atakuoju gana populiarią gydymosi šaką – žolininkystę, savo mintis pasistengsiu išdėstyti kuo aiškiau.

Imkime, kad ir tą nelemtąją podagrą. Dabartinė medicina aiškiai žino, kas vyksta priepuolio metu: viename iš sąnarių kristalizuojasi šlapimo rūgštis ir tie kristalai, tarsi švitrinis popierius, skaudžiai braižo sąnarių judamąsias dalis, taip sukeldami neišpasakytą skausmą, sąnario ištinimą ir bendrą organizmo silpnumą.
Taip pat medicina žino, kad padidintas šlapimo rūgšties išsiskyrimas dažniausia (bet ne būtinai) vyksta todėl, kad sutrikusi inkstų veikla.

Maždaug iki šios vietos viską žino ir žolininkai. Todėl , kiek giliau žvelgiantys gyduokliai (čia mano naujadaras. Tai žmonės, manantys, kad kažką gydo) stengiasi ne tik raminti ištinusį ir skausmingą sąnarį, tačiau ir siūlo žolelių antpilus, kurie, anot gyduoklių, „gerina inkstų veiklą“ ar, paprasčiausia, „valo inkstus ir kraują“.
Čia gyduoklių ir oficialiai pripažintų medikų suvokimas sutampa: ir vieni ir kiti (vieni tabletėmis, kiti žolelių antpilais) bando paveikti inkstus ir, atitinkamai, neutralizuoti šlapimo rūgštį, kuri, atitinkamai, nebesikristalizuoja ir sąnarys palaipsniui atsigauna.

Oficialioji medicina bando įbristi į dar didesnį ligos priežasčių liūną ir visiems, kankinamiems podagros priepuolių, rekomenduoja keisti mitybą: nustoti vartoti daug purinų savyje turinčius produktus (ankštiniai, riebūs gyvulinės kilmės produktai ir t.t.) ir pereiti vos ne į veganizmą.

Įdomiausia, kad dėl kai kurių dalykų viso pasaulio medikų nuomonės nesutampa, arba skiriasi net kardinaliai. Pavyzdžiui – kavos vartojimas sergant. Vieni teigia, kad esant podagros priepuoliui, kava viską tik dar labiau paaštrina, o kiti teigia, kad ji, kaip tik – mažina šlapimo rūgšties išsiskyrimą. Daug ginčų ir dėl alkoholio vartojimo. Nors didžioji dalis medikų teigia, kad sergant podagra privaloma absoliučiai atsisakyti alkoholio, ypač šviesaus alaus, kita, ryžtingoji medikų dalis, nemato jokios akivaizdžios nedidelių alkoholio dozių įtakos pablogėjusiai inkstų veiklai.

Na, įvairių ir panašių teorijų pilni medicinos vadovėliai, jau nekalbant apie internetinę erdvę. Mėgstantiems knistis smulkmenose, nereikšmingose detalėse – veiklos kiek tik širdis geidžia. Ta pati situacija, be abejo, ir žolininkų gretose: kiekvienas jų žino tik savo, tačiau „patikimą“ receptą.

Esmė ne tame. Dalykas tas, kad oficialioji medicina, o tuo labiau ir žolininkai, šios ligos neišgydo. Taip, simptomus apramina, skausmą numalšina, tačiau liga neišgydoma. Net keli mano pažįstami vyrai (podagra – vyrų liga, su nedidelėmis išimtimis) jau susitaikė su tuo, kad bus priversti nuolat nešiotis dėžutę tablečių ar po ranka turėti tam tikrą žolelių mišinį. Pajutai, kad maudžia sąnarį – įkalk, atsigerk ir, o stebuklas – pasveik!

Taip gyvena, nesumeluosiu, šimtai tūkstančių pasaulio vyrų.

Tačiau, kodėl aš taip „prisikabinau“ prie podagros?

Nežinau nei pats. Matyt tik todėl, kad apie ją išmanau kiek daugiau, nes pats sirgau, kentėjau ir gydžiausi. Bet argi įmanoma remtis vien tuo, ką patyrei būtent pats? Ar įmanoma sirgti ir po to išsigydyti visas pasaulio ligas, kad po to galėtum įtikinamai išaiškinti ligų profilaktikos bei gydymo būdus?

Taip.

Rytietiška išmintis teigia: atidžiai išstudijuok žiogą ir tu suvoksi visą pasaulį.

Galiu drąsiai teigti, kad podagrą išsigydžiau. Sirgau apie 15 metų ir, štai paskutinius 6 metus nesu turėjęs nei vieno priepuolio, net užuominos. Kai manęs klausia – ką aš dariau, kad atsikratyčiau skausmingų priepuolių, aš nuščiuvu. Nes, būten konkrečiai dėl šių priepuolių aš nedariau absoliučiai nieko. Taip pat nieko konkrečiai nedariau ir dėl anksčiau nuolat kankinusio padidėjusio arterinio kraujo spaudimo, nuolatinių ir reguliarių migrenos priepuolių. Kraujuje net kelis kartus padidėjusio trigliceridų kiekio specialiai taip pat nemažinau.

Atleiskite, daugiau ligų, kaip ir neturėjau, tačiau po radikalaus organizmo pertvarkymo, išnyko ir šie, kitų akimis, gal ir per menki negalavimai.

Ką noriu pasakyti?

Esu giliai įsitikinęs, kad dauguma ligų susergama, kai žmogaus organizme sutrinka medžiagų ir energijos apykaita. Kai ląstelės „atpranta“ efektyviai skaidyti riebalus ir apsistoja ties gliukoze. Kai mūsų energija gaunama ne oksidacijos, o rūgimo keliu. Tai – pradžių pradžia, nuo ko reiktų pradėti gydyti vos ne visas mums žinomas ligas, neišskiriant ir taip mus gąsdinančių daugumos rūšių vėžinių susirgimų.

Be abejo, genetiniu keliu paveldimos ligos – visai kas kita, tačiau teisingas gyvenimo būdas tikrai nepakenktų ir šiems nelaimingiesiems.

Gamta viską sutvarkė išmintingai, nors, žvelgiant mūsų akimis, žiaurokai. Anksčiau, kai mūsų civilizacija dar nebuvo tokia „išmintinga“, natūrali populiacijos atranka ypač aktyvi būdavo pirmosiomis individo dienomis, ar net metais. Mirdavo didelis procentas vaikų. Tačiau tie, kurie sulaukdavo bent 15 – 16 metų, visą likusį gyvenimą galėjo pasikliauti savo organizmuose paslėpta didžiausia ir efektyviausia gamtos dovana – greita ir teisinga medžiagų apykaita, efektyvia energijos gamyba. Ir to, iš esmės, pilnai pakakdavo visų natūraliai kylančių ligų profilaktikai ir gydymui. Bet, žmonėms buriantis į miestus ir kitokius nenatūralius darinius, buvo juntamas normalaus maisto stygius, buvo griaunamas natūralus fizinės veiklos bei poilsio režimas, pradėjo plisti užkrečiamos ligos. Va, tada jau medicina ir įvairūs žolininkai pasidarė gyvybiškai svarbūs.

Dalykas tame, kad šiais laikais mes, jei tik norime, galime teisingai ir efektyviai maitintis, pakankamai ilsėtis ir užsiimti mums malonia fizine veikla. Mums į rankas duodami visi koziriai. Tik, kaip žinoma, žaidėjų yra visokių, todėl kartais negali padėti net keturi tūzai…

Dalis žmonių, turintys realius genetinius sutrikimus ar paveldėtas ligas (ta dalis, kuri anksčiau būtų mirusi dar vaikystėje), kaip nebūtų gaila, bus visada priklausoma nuo šiuolaikinės medicinos bei farmacijos. Tačiau didžioji žmonijos dalis, vis dėlto, dar gali pilnai naudotis didžiausia gamtos ir evoliucijos dovana – geru metabolizmu.
Mano prieš kelis metus aprašyta dieta,  asmeniniu supratimu, buvo skirta svorio atsikratymui, nors jau tada suvokiau, kad teisingai sutvarkyta medžiagų bei energijos apykaita, savyje slepia daug daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Žmonėms, kurių metabolizmas sutrikęs, belieka vienintelis teisingas kelias – savo organizmą perorientuoti į teisingą riebalų įsisavinimą. Tai – vienintelis vaistas nuo visų negalavimų.

Pradėjus nuolat negaluoti ir nekoreguojant metabolizmo mums belieka tik vienas kelias – sirgti pačiomis baisiausiomis ligomis, saujomis ryti tabletes ir gerti kibirus įvairių žolelių trauktinių bei užpiltinių.

P.S. Asmeniškai labai gerbiu tikrus augalų ir įvairių žolelių žinovus, “nuo širdies”, vietoj tablečių siūlančius valerijono lašų ir lenkiu prieš juos galvą. Tik ne prieš tuos, kurie skelbia, jog ožiažole išgydys vėžį, o kedro riešutų trinktūra – podagrą. Jei tai būtų tiesa, reiktų uždaryti visus onkologijos skyrius, o vyrai pagaliau pradėtų drąsiai gerti alų, be baimės, kad jiems ištins didysis kojos pirštas :)

Saulius Veržikauskas

Patiekalai ketogeninei mitybai
Skaitiniai
Paplepėjimai

http://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2016/12/sveik7.jpghttp://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2016/12/sveik7-150x150.jpgSaulius VeržikauskasSkaitiniaimetabolizmas,podagra,žolininkaiNeseniai viename didžiausių Lietuvos portalų su pasimėgavimu skaičiau eilinės burtininkės, nors straipsnyje ji buvo pristatyta, kaip laaabai žinoma ir patyrusi žolių specialistė, pasakojimą, kaip tam tikromis žolelių trauktinėmis galima išsigydyti podagrą. Reikalas visai ne tame, kad skaitytojams buvo siūloma „vartoti žolę“: panašūs dalykai vyko visada, todėl ne keista, kad...