Piktas šuo

Šiandien grįžtant iš sporto klubo buvau išgąsdintas: siauroje gatvelėje, mano galvos aukštyje, žinoma, užtvertoje terasoje, staigiai išbėgo vilkšunis ir pradėjo smarkiai apsiputojęs loti.

Viskas įvyko tikrai netikėtai, todėl ne tik, kad atšokau tarsi spyruoklė, bet ir širdis sustreikavo. Po sekundėlės užplūdęs adrenalinas ją išgelbėjo, o aš atsitraukiau nuo nuo tvoros ir pradėjau garsiai ir turiningai keiktis. Iš karto išlindo šuns šeimininkas, naglai paklausė, kas nepatinka.

Buvau pasiruošęs jį suploti į blyną, tad, paprašiau, kad išeitų į gatvę, tada aš jam viską išaiškinsiu. Anas, įtardamas kažko negero, į gatvę išeiti nesutiko, tik pradėjo burbėti, kad šuo turi teisę ginti teritoriją.

– Nuo ko ginti! – negalėjau nurimti. – Nuo praeivių?! ir nuo prabėgančių katinų?!!!

– Jis nieko nepažeidžia, yra registruotas, skiepytas…

– Idiote tu, sušiktas! – nebetvėriau. – Išdresiruok šunį, jei dar ne visai sudebilėjai, o jei tau patinka klausytis, kaip jis kaukia, užsidaryk su juo į kambarį ir ten klausykis! Ir pasiskiepyk pats: nuo idiotiškumo!

Šeimininkas išbėgo, pagriebė telefoną, atseit, kažkam skambina.

– Eik tu, į Peru (aišku, pasakiau kitą kryptį), sušiktas idiote! – atsisveikinau ir nukulniavau namo.

Grįžęs dar vis drebėjau iš įniršio ir tik dėkojau dievui, kad tokiems, kaip aš, neišduodamas ginklas: garantuotai būčiau ir šunį, ir šeimininką… išgąsdinęs.

Apie incidentą papasakojau moteriai.

– Galėjai ir patylėti, – ji, kaip visada, buvo racionali. – Žodis – ne žvirblis, išleidai, nesugrįš…
– Žinai ką! – dar vis buvau įsiaudrinęs. – Jei to žvirblio nebūčiau išleidęs, jis dabar blaškytųsi po kaukolę ir kapotų smegenis!

Myliu šunis ir katinus, tačiau nepamatuojamai nekenčiu kai kurių jų bukapročių šeimininkų…

Saulius Veržikauskas

Posted in Novelės and tagged , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.